Grįžkime prie Baltarusijos kelionės. Prie šio objekto, įdomaus tuo, kad jame pirmą kartą galėjau paliesti žmogaus kaukolę, privažiavome trečią kelionės dieną, temstant. Laiko pasivaikščiojimui turėjome nedaug - tądien dar turėjome susirasti vietą nakvynei.
Šią bažnyčią, kaip ir greta stovėjusi ir dabar jau nebeišlikusį vienuolyną, XVIII a. pradžioje pastatė bernardinų vienuoliai, pakviesti šios žemės valdytojų, didikų Kotelų - žinomos ir įtakingos giminės. Pakviestas italų architektas Giorgio Spampani suprojektavo ne vien barokinius vienuolyno ir bažnyčios pastatus, bet ir didelį parką su oranžerijomis ir dirbtiniais kriokliais. 1866 metais, caro įsakymu, žemė iš bernardinų buvo atimta - vienuolyno pastatai ir teritorijoje veikusi mokykla - sugriauti, bažnyčia - perduota stačiatikių bendruomenei, kurie viduje įkūrė cerkvę iki joje šeimininkavo iki 1919 metų, kol teritorija atiteko Lenkijai.
Sovietmečiu bažnyčia buvo pilnai apleista. Vietiniai gyventojai, matydami valdžios neveiksnumą, kiek galėjo bandė ją gelbėti patys - savo lėšomis sutvarkė bažnyčios stogą, tvarkė bažnyčios aplinką. Valstybės finansuojami bažnyčios tvarkymo darbai prasidėjo tik 2012 metais, ir tai neilgam - netrukus statybininkai visam laikui pasitraukė.
Štai toks nebaigtas tvarkyti bažnyčios vidus
Vargonų balkonas
Kupolas iš vidaus
Kolonos iš vargonų balkono
Per skylę grindyse galima nusileisti į požemius. Šiuose požemiuose ilgą laiką buvo laidojami seni šių žemių valdytojai, Kotelai ir Švykovskiai. Deja, jų kriptos dabar išlaužtos ir išplėštos, jų palaikai - išmėtyti kur papuola.
Nusileidimas į rūsį - per skylę grindyse
Rūsių patalpos - nedidelės ir žemos
Ventiliacija, uždengta geležinėmis grotomis
Užmūryta atšaka
Prie pat nusileidimo - Kotelų kripta. Čia, kaip postapokaliptiniame filme apie zombius - išversti karstai, visur voliojasi kaukolės bei kaulai. Vietiniai iš jų padarė altoriaus imitaciją.
Kotelų kripta
Didikų kaukolės - išmėtytos po visą kriptą
Iš arčiau
Akistata su demonu
Kuo ne piratų vėliava?
Po visą kriptą išmėtyti išdraskyti didikų karstai. Sunku pasakyti, ar čia darbavosi vandalai, ar brangenybių ieškotojai.
Išlaužyti karstai
Viskas užversta kaulais
Palipus į bažnyčios bokštelį galima apžiūrėti bažnyčios apylinkes. Deja, nieko įdomaus čia nėra - tiesiog, nedidelis provincijos miestelis ir tiek.
Naudojama bažnytėlė
Bažnyčios kupolas
Kolega, pozuojantis ant kraigo
Sekanti religinė vieta - Slonimo sinagoga, prie kurios atvažiavome dar naktį, ieškodami kur apsistoti nakčiai. Planuojant kelionę tikėjomės nakvoti apleistuose pastatuose, tačiau, su tuo Baltarusijoje nelabai gerai sekėsi. Visi pastatai čia buvo naudojami, apleistą rasi vos vieną kitą. Todėl, važiavome pilni vilčių - tikėjomės bent čia po įtemptos dienos pailsėti. Deja, pamačius vidų, noras čia nakvoti iš karto dingo - tūkstančiai viduje apsigyvenusių paukščių taip užteršė visas sinagogos patalpas, kad nebuvo nei kur miegmaišį pasitiesti, nei kuo normaliai kvėpuoti. Teko ieškoti geresnės nakvynės vietos ir čia sugrįžti kitos dienos ryte.
Sinagoga, kuri mus taip sudomino, buvo pastatyta 1642-tais metais pačiame Slonimo miesto centre. Nuolat nuo represijų besisaugančiai žydų bendruomenei reikėjo ne paprastų maldos namų, bet pastato, kuriame būtų galima pasislėpti nuo priešų, todėl, sinagoga išore labiau priminė tvirtovę nei religinį statinį - storos sienos, maži, į ambrazūras panašūs langeliai pirmame aukšte. Nors pastato fasadas beveik nebuvo puošiamas, vidus buvo dekoruotas pagal visas žydų religines tradicijas - sienų tapyba, lipdiniai, paauksuotos inkrustacijos.
Per išdaužytą langą galima įžengti į vidų, į pagrindinę sinagogos patalpą. Ji savo grožiu nenusileido nuotraukom, kurias mačiau planuodamas kelionę. Patalpos viduryje - gausiai išpuošta bima - pakyla Toros, žydų šventojo rašto, skaitymui.
Sinagoga atrodo taip
O čia - bima, pakyla Toros skaitymui
Bimos pagrindas - keturios kolonos
Viskas viduje išraizgyta siūlais - gal paukščiams?
Ornamentai, viršuje
Pagrindinė sinagogos vieta - aron-kodeš - niša sienoje, kurioje buvo laikoma Tora - šventasis žydų raštas, suvyniotas į didelius ritinius. Virš nišos - inkrustacija, iliustruojanti dešimties dievo įsąkymų rinkinį ir pastoviai deganti lemputė - menora. Aron-kodeš būdavo statomi sienose, nukreiptose į Jeruzalės pusę, Europos kultūroje - į rytus.
Aron-kodeš
Įėjimas į sinagogą - užmūrytas
Iš kitos pusės
Virš įėjimo - balkonas, vadinamas ezrat-našim - jame pamaldų metu būdavo moterys. Maišytis tarpusavyje pamaldų metu žydai negali iki šiol.
Ezrat-našim
Antro aukšto langai, pabaigai
Šiam kartui tiek. Toliau - kelionė į Minską ir naujos įdomybės.