Pamiršta.lt

Panerių geležinkelio tunelis išlieka vienu žymiausių Vilniaus urbanistinių objektų. Iškastas Panerių miško kalvose, 427 metrų ilgio, 6,4 m. aukščio ir 8 metrų pločio tunelis traukia apleistų vietų mėgėjus ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Latvijos, Baltarusijos ir kitų šalių, sukeliant pavojų tunelyje įsikūrusiems retiems šikšnosparniams. Tačiau susidomėjusių žmonių nesustabdysi.

Tunelio istorija nėra atsiejama nuo Rusijos imperijos "geležinkelizacijos" ir industrializacijos procesų. 1857 metų sausio 26-tą dieną Rusijos caras Aleksandras II pasirašė įsakymą dėl geležinkelio Sankt Peterburgas - Vilnius - Varšuva šakos tiesimo, su atšaka per Kauną, į Kaliningradą. Tai buvo didelio ir ambicingo (tiesa, neįvykusio) projekto dalis - nutiesiant 5 geležinkelio šakas, sujungti didžiausius šalies miestus, Baltijos ir Juodąją jūrą, į vieningą transporto tinklą. Šis tinklas būtų iš dalies išsprendęs prastų ir nuolat perkrautų kelių problemą bei ryškiai pagerinęs karinę ir prekybinę logistiką Rusijos imperijoje.

Sankt Peterburgas - Varšuva geležinkelio šaka buvo padalinta į tris dalis. Kiekvieną jų projektavo ir savarankiškai tiesė skirtingos statytojų komandos. Lietuvoje šis geležinkelis buvo pradėtas tiesti 1858 metais, pabaigtas 1862 m. Tuo laikotarpiu šalyje buvo iškasti Kauno ir Panerių tuneliai, pastatyti tiltai per Nemuną, Nerį, Vilnelę, Merkį ir sukurta kita svarbi geležinkelio infrastruktūra. Sakoma, kad projektuotojai, tunelių statyba norėjo įsiteikti Rusijos imperatoriui Aleksandrui II, sužavėtam ilgais Šveicarijos Alpėse iškastais geležinkelio tuneliais ir panorėjusiam kažką panašaus turėti namuose. Tokio masto statyba buvo unikali ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijos imperijoje, todėl visi specialistai buvo pakviesti iš Prancūzijos ir Vokietijos. Panerių tunelio statyba prasidėjo 1859 metų sausio 1 d, šoninės tunelio sienos ir skliautai buvo pabaigti po trijų metų - 1861 metų rugsėjį. Paskutinę, simbolinę plytą, per tunelio atidarymo iškilmes, 1861 metų spalio 3 dieną, į sieną įmūrijo pats Rusijos imperatorius.

Traukinių eismas iš Sankt Peterburbo į Varšuvą buvo atidarytas 1862 metų kovo 15 dieną. Tiesa, judėjimas nebuvo labai intensyvus - tik dvi poros keleivinių traukinių ir pora krovininių traukinių per savaitę. Prie to iš dalies prisidėjo tai, kad traukinių greitis buvo nedidelis - tik 38 km/h, o kaina - sąlyginai nemaža. Už nuvažiuotą varstą (kiek daugiau nei kilometras) pirmos klasės vagone reikėjo mokėti 3 kapeikas, antros klasės – 2,25, o trečios – 1,25. Tuo metu, kai net gerų amatininkų atlyginimai tesudarė 10-20 rublių, važiavimas traukiniais buvo tik turtingiems prieinama prabanga.

Istorinės tunelio nuotraukos

Antrojo pasaulinio karo metais, Vilniuje šeimininkaujant vokiečiams, tunelio strateginė reikšmė buvo labai svarbi - kaip geležinkelio "vartai į vakarus". Vokiečių kariuomenė tunelio kalną apjuosė keliais apkasų žiedais, o frontui besitraukiant, planavo jį susprogdinti, kartu su jau susprogdintais Vilniaus tiltais, elektrine ir kita svarbia miesto infrastruktūra. Šiems planams sutrukdė Sovietų armijos operacija, kurios metu tunelyje jau stovėjęs sprogmenų prikrautas ešelonas buvo netikėtai užgrobtas. Nors traukiniai tuneliu važiavo ir po karo, ilgainiui plytų skliautai ėmė irti, tunelį eksploatuoti pasidarė nebesaugu. 1960 m., po beveik šimto metų eksploatacijos, tunelis buvo uždarytas, geležinkelio bėgiai - demontuoti. Nauji bėgiai buvo nutiesti aplenkiant kalvą. Dabar vieninteliai tunelio lankytojai - reti ir saugomi šikšnosparniai, kurių ten gyvena net šešios rūšys. Siekiant apsaugoti šiuos šikšnosparnius, 2005 m įėjimai į tunelį buvo užmūryti, prie įėjimų sustatyti apie įspėjantys informaciniai ženklai.

Dabar prieiti prie tunelio galima iš dviejų pusių - nuo Aukštųjų Panerių geležinkelio stoties ir nuo sunkiai surandamos ir privažiuojamos Zuikių gatvės, kur tunelis užverstas aklinai. Minėtas privažiavimas - sunkiai surandamas, keliai čia taip pat nėra labai geri, todėl prasmės čia eiti nelabai yra.

Tunelis nuo Zuikių gatvės pusės

Geriausias priėjimas - nuo Panerių

Žengiant į vidų

Už keliolikos metrų nuo įėjimo - pirmoji įgriuva. Priešais ją - 2005 metais sumūryta siena, su spygliuota viela, viršuje, skirta sulaikyti smalsuolius, keliančius pavojų žiemojančiai šikšnosparnių populiacijai.

Siena iš arčiau

Žvilgsnis atgal

Žiemą, nuo iš viršaus besisunkiančio ir lašančio vandens, tunelio grindys pasidengia įvairios formos ledo stalagmitais. Atrodo labai gražiai.

Tunelis žiemą

Ledo stalagmitai

Dar daugiau

Žiūrint iš arčiau - įdomios formos

Už sienos - pirmoji įgriuva

Stalagmitai, ant jos

Dar daugiau

Siena iš spygliuota viela

Įveikus smėlį, patenkame į tunelį. Daugiau kliūčių nėra, galima sėkmingai perkulniuoti per nuolaužas į kitą kalvos pusę, besigrožint tunelio gabaritais ir puikia plytine architektūra.

Įgriuva iš vidaus

Prasideda tunelis

Arba taip

Vietomis šonuose įrengti sutvirtinimai

Vietomis - voliojasi nuolaužų krūvos

Šviesa tunelio gale

Siluetas

Kitas tunelio išėjimas - taip pat užverstas, dvejose vietose. Nors pirmąją įgriuvą dar galima įveikti, antra jau užversta aklinai.

Artėjant prie įgriuvos

Matosi pirmoji įgriuva

Kolega, ant jos

Galima įšliaužti per tarpą

Atkarpa tarp įgriuvų atrodo taip

Požemių dievas

Laikas grįžti atgal

Laukia ilgas kelias

Kolega

Išėjimas

Dar viena nuotrauka su kolege, pabaigai

Žodžiu, viena geriausių Vilniaus vietų - apsilankyti tikrai verta. Iki kitų kartų!