Šiandienos pasakojimą galima pradėti nuo flashback'o į 2014-tus metus, kada kažkurią vasaros dieną, medinėmis ir palūžusiomis kopėčiomis perlipome per nepadoriai aukštą venerologinio dispanserio sieną nuo Užupio pusės, už nugaros kažką šūkalojant praeiviams. Viduje, be tuščių, nors ir labai gražių skliautų, suradome pora įdomių senovinių butelių - degtinės butelį J.A.Baczewski Lwow-Lemberg Maison Fondee 1782 bei alaus butelį Виленское Акцобщество пивоваренiя Шопень. Tokia šiandienos pasakojimo priešistorė.
Šis Šopenas, kaip ir Šopeno gatvė netoli stoties, neturi nieko bendro su žinomu kompozitoriumi, o kilo nuo mažai kam dabar žinomo pirklio bei verslininko Vilhelmo Šopeno, perpirkusio 1860-tais Tauro kalno papėdėje įkurtą alaus gamyklą iš Abrahamo Karasiko - vieno iš pirmųjų sumaniusių gaminti alų pramoniniu būdu. Karasikas įsigijo šią žemę 1859-tais ir 1860-tais jame jau veikė salyklinė, krosnys bei fermentavimo, maišymo, virimo katilai, kuriuos prižiūrėjo aludaris iš Prūsijos Robertas Zenišas su keturiais pameistriais. Nupirkta Šopeno gamykla buvo ne kartą perstatyta ir plėsta: 1879-tais joje atsirado keli papildomi pastatai, 1884-tais - nauja kontora. XIX a. pab. Vilniuje dėl vietos po saule konkuravo trys didelės alaus daryklos - minėta Šopeno, Lipskio, bei M. Epšteino, vėliau, 1894-tais, perpirkusi Šopeno gamyklą ir perėmusi jos pavadinimą, prie jo pridėjusi dar žodžius "akcinė bendrovė" senąja rusų kalba. Apleistame venerologiniame dispanseryje radau būtent šios daryklos butelį.
Šopeno bravoras 1912-tais, ačiū alusalus.lt už nuotrauką
Kodėl dabar gamykla vadinasi "Tauro"? Nes taip ją pavadino sovietai, nacionalizavę visą pramonę 1940-tais, prijungę prie jos keletą vaisvandenių gamintojų bei taipogi lankytą Parčevskio bravorą Raudondvaryje. Vėliau gamykla buvo ne kartą modernizuota ir perstatyta - didėjo siūlomo alaus rūšių, modernizacija leido pagaminto alaus kiekį padidinti iki 18,5 mln. litrų alaus per metus. Privatizaciją darykla išgyveno be didesnių problemų, o 2006 metais dėl ribotos gamybos plėtros galimybės darykla iškėlė "Tauro" alaus gamybą į koncernui priklausančią "Kalnapilio" alaus daryklą Panevėžyje. Senose "Tauro" patalpose dar kurį laiką veikė firminė alaus pilstykla, kurią kartais aplankydavau, dar būdamas studentas.
Nuo 2006-tų tos patalpos stovi tuščios, neprižiūrimos, nors ir saugomos, dėl ko, nuotraukų iš vidaus nedaug. Iš senesnių ten apsilankiusių tyrinėtojų dabar galiu prisiminti tik Miesto Vitriną, derinusį tą vizitą su gamyklos savininkais 2010-tais metais. Tada UE dar buvau naujokas, jokių rūsių nebuvau matęs, dėl ko, nuotraukos man paliko kažkokį "Vau" efektą. Dabar jas peržiūrinėju ir suprantu, kad per tuos 8 metus gamykla pasikeitė nedaug.
Dabar gamykla atrodo taip
Administracinis pastatas
1865-tais pastatyta salyklinė
Vienas iš pastato bokštų - papuoštas vėtrunge, su bravoro įkūrimo metais
Kompleksą juosianti senovinė tvora
Išliko data virš įvažiavimo vartų
Gamyklos viduje dabar nieko įdomaus nėra, plius, patalpose ant kiekvieno kampo prikabinėta veikiančių daviklių. Vienintelis įdomus dalykas - senoviniai rūsiai, statyti 1869-tais metais, skirti alaus brandinimui. Bet apie juos vėliau.
Gamybinis cechas
O čia - nėra stogo
Nieko per daug įdomaus nėra
Yra kažkokie baldų likučiai, bet nieko per daug įspūdingo
Bylos, indai, kompaktai
Vaizdas pro langą
Spėčiau, katilų vieta
Iš apačios
Durys link pakrovimo sekcijos
Čia būdavo pakraunami sunkvežimiai
Kažkas panašaus į budėtojo kambarį
Iš pradžių norėjau rūsius atidėti pabaigai, bet paskui pamaniau, kad dauguma patingės straipsnį perskaityti iki pabaigos, o rūsiai čia - pati įdomiausia dalis. Po visus rūsius pristatyta apšvietimo lempų, privedžiota laidų, matyt, būta kokios parodos.
Prie nusileidimo į rūsius - tokie du gražuoliai
O čia - jau rūsiai
Anot informacijos, statyti 1869-tais metais
Koridoriuje iš kažkur liko plytelės
O čia - viena iš alaus brandinimo patalpų
Mažesnė
Panašu, kad buvo perstatyta
Dar vienas kambarys
Su kolega
Kalbant apie kolegą - koks gali būti diggeris be kastuvo?
O čia - pati gražiausia bravoro rūsio patalpa
Labai gražiai atrodo metalinės kolonos
Kolega
Tai tiek, nieko įdomaus daugiau nėra, beliko tik kelios patalpos su davikliais ir signalizacija. Nespėjus iki galo visko apvaikščioti prisistatė apsauga ir mus išprašė lauk.
Štai kaip jos atrodo
Ironiška
Vaizdas pro langą
Išdaužyti koridoriai
Baldų beveik nėra
Na, nebent tokie pavieniai stalai
Datuota 2013-tais metais
Tokios išdubasintos patalpos
Papildyta 2018.04.20
Kadangi komplekse prasidėjo griovimo darbai, pavyko prasmukti į naujojo korpuso patalpas, kuriose prieš tai nesame buvę. Tarp jų buvo ir administracinių patalpų, ir dar vieni senoviniai (nors ir ne tokie įspūdingi) rūsiai, ir netgi mano kadaise lankyta firminė alaus pilstykla.
Patalpose - taip pat nieko labai įdomaus
Gamybinių įrenginių jau seniai nebėra
Bevaikščiodami radome uždarytą firminę parduotuvę
Ji vadinosi "Apynėlis"
Statinių imitacija
Kaži ar loterijos bilietai dar galioja?
Bendrai, likučių nėra labai daug
Nors vietomis galima surasti netgi kasos aparatą
Arba - neoninę iškabą (gal autentika?)
Alaus etikečių kolekcija
Tauras
Praeidami pro apsaugą nepamirškite pateikti leidimą
Čia sėdėjo apsauga
Liko seni dokumentai
Raktai
Daugiau visokių dalykų
Labai netikėta, bet po naujuoju korpusu taip pat yra senoviniai rūsiai
Arba taip
Toks praėjimas
Kažkas iškapojo sieną
Gal reiktų apie tai pranešti planavimo vadovui?
Tokios tos apleisto Šopeno-Tauro bravoro patalpos
Ačiū už dėmesį.
Šaltiniai
- http://kvr.kpd.lt/
- http://alusalus.lt/
- 100 istorinių Vilniaus reliktų, 57 skyrius
- Ir dar daugiau informacijos