Branduolinio ginklo sukūrimas XX a. penktame dešimtmetyje visas karo taktikas pakeitė iš esmės. Įspudingas naujas ginklas, tūkstančius kartų galingesnis už įprastus sprogmenis, ne tik demoralizavo priešą savo galia, bet ir galėjo akimirksniu pramušti fronto liniją arba paversti į pelenus ištisus miestus priešo karinės infrastruktūros. Visoms ambicingoms ir nuo pasaulinės arenos nenorinčiom pasitraukti valstybėms branduolinis ginklas tapo svarbiausia karinių koncepcijų dalimi. Nuo šios globalios tendencijos stengėsi neatsilikti ir Sovietų Sąjunga, investavusi nemažai resursų į branduolinio ginklo kūrimą.
Pirmoji sovietinė masiškai gaminama branduolinė raketa buvo Р-12, masiškai gaminta nuo 1959-tų, galinti 2400 kilometrų atstumu nugabenti 1 megatonos galingumo branduolinį užtaisą. Raketa, gebanti pilnai sunaikinti daugiau nei 100 kv. km. teritoriją, buvo varoma skystu kuru - kerosinu ТМ-185, bei ne ką mažiau toksišku žmogui oksidatoriumi - suskystinto azoto dioksido tirpalu azoto rūgštyje. Raketos paleidimas būdavo atliekamas nuo specialaus stovo, atlikus sudėtingą ir ilgą raketos užpildymo kuru ir paruošimo startui procedūrą.
Raketa Р-12, pergalės parado metu
Šios paruošimo startui procedūros metu prie raketos būdavo pritvirtinta atskirai saugoma branduolinė galvutė, parakiniai stabdymo varikliai, stabilizatoriai, sureguliuojamos vairų ir navigacijos sistemos. Priklausomai nuo raketą ruošiančio startui personalo parengties lygio visa procedūra užimdavo nuo 3 valandų, raketai tuo metu būnant atviroje paleidimo aikštelėje, labai pažeidžiamai prevencinio priešo smūgio. Dėl to, jau nuo 50-tųjų pabaigos, TSRS inžinierių dėmesys buvo nukreiptas į šachtinių raketinių kompleksų kūrimą.
Šachtinėse raketinėse bazėse raketos būdavo saugomos specialiose šachtose, pilnai surinktos, sukalibruotos ir paruoštos kuro užpildymui iš specialių kuro padavimo sistemų. Tai leisdavo smarkiai sumažinti paruošimo startui procedūrą, sutrumpinant ją iki ~30 minučių, raketas tuo pačiu laikant pakankamai saugiai, po keliasdešimties tonų gelžbetoniniais kupolais, kurie raketą paruošus startui būdavo "atšaunami" į šoną specialių parakinių užtaisų. Raketos paleidimo procedūra būdavo atliekama iš didelio dviaukščio požeminio bunkerio, kuriame be valdymo bei techninių patalpų taip pat buvo saugomas raketinis kuras. Pirmoji tokia modifikuota raketa, pavadinta Р-12у, į dangų pakilo netrukus, 1959 metais, iš poligono Капустин. Vėliau jas pradėjo statyti visoje europinėje Sąjungos dalyje.
Raketa R-12 šachtoje ir galvutės montavimo procedūra
Standartinis šachtinis kompleksas 8П763 «Двина», turėjęs mūsų aprašytas raketas, buvo sudarytas iš keturių 22m. gylio raketinių šachtų su modifikuotomis raketomis Р-12у bei požeminio dviejų aukštų bunkerio, esančio tarp jų, su paleidimo šachtomis sujungto techniniais koridoriais. Pirmame požeminiame bunkerio aukšte buvo administracinė dalis - elektros skydinės bei valdymo kabinetai, antrame - daugybė techninių patalpų, tarp jų - oksidatoriaus bei kuro cisternos, siurbliai bei avariniai dyzeliniai generatoriai.
Šachtinės raketinės bazės schema
Vieną iš tokių bazių ir aplankėme pirmosios kelionės į Rygą metu - gerai pasislėpusią miškuose, netoli nuo Latvijos miestelio Elėja. Turėjome pasistengti, kad betemstant tarp betono nuolaužų ir krūmų surasti įėjimą vidun, kai viskas, kas matosi iš šalies - nuolaužos miške ir užbetonuoti raketinių šachtų kupolai.
Užpilta betonu raketinė šachta
Pusiau užverstas pagrindinis bunkerio įėjimas
Pirmiausiai pasitinka tiltelis iš lentų (metalo vagys pasidarbavo iš peties)
Antro aukšto koridorius, vedantis prie paleidimo šachtų - užpiltas vandeniu. Vietomis čia vandens - iki metro gylio (matavau štatyvu), vietomis visai sausa. Metalinių grindų, kuriomis kažkada vaikščiojo kariškiai, seniai nebėra, todėl vaikščioti tenka per tokį betoninį bortelį, išsikišusį iš vandens. Vietomis sudėtos lentos kiek palengvina ėjimą.
Sudėtos lentos
Nupjauti vamzdžiai kabeliams, šonuose
Koridoriaus pabaiga atrodo taip
Pirmas išsišakojimas
Einant tiesiai bus deguonies ir vandenilio saugykla
O kairėje ir dešinėje - techniniai tuneliai link raketinių šachtų
Kiekvieną raketos šachtą supa siauras koridoriukas su išsišakojančiomis patalpomis. Tose patalpose buvo įrengti dyzeliniai generatoriai, skydinės ir kita pagalbinė įranga, taipogi, atsarginiai išėjimai į paviršių. Iš čia taip pat buvo galima nusileisti į šachtos apačią specialiu liftu, bet tokie dalykai būdavo išgrobstomi pirmiausiai.
Šachtą supantis koridorius
Praėjimas link dyzelinių generatorių patalpos
Užpiltas vandeniu nusileidimas prie lifto
Per skylę galima pažvelgti į raketos šachtą
Šachta iki viršaus prisisunkusi gruntinio vandens
Kitoje bazės pusėje - dar dvi tokios šachtos
Koridoriai čia išliko kiek geriau
Galbūt dėl to, kad čia sunkiau patekti vandalams
Dar galima pamatyti autentiškų užrašų
Vietomis išliko metalas
Laidų tvirtinimo detalės
Dar viena atšaka veda prie oksidatoriaus siurblių patalpos
Čia, vėlgi, viskas užpilta vandeniu
Už liuko - oksidatoriaus siurblio patalpa
O čia stovėjo oksidatoriaus cisterna
Siurblio vieta nuo cisternos pusės
Užverstas atsarginis išėjimas į paviršių
Tiek tiek įspūdžių iš šios raketinės bazės. Nors autentikos viduje beveik nėra, važiuojant pro šalį užsukti visai verta. Iki kitų kartų!
Teko būti plokštinėje. Tai apart ekstremalių koridorių, vaizdas tas pats.
To pačio tipo raketinė bazė - tas pats ir išplanavimas ;D
Gal ir gerai, kad nuotraukos nespalvotos, nes tokios nuotraukos, kažkodėl tai sovietinų era dvelkia 😀
Beliko laukti keliones i Pripyat 🙂 saunu!
Šitoje bazėje 1963 m. man teko montuoti el. skydinę, o 1965 m., po raketos paleidimo, rekostruoti vadinama paleidimo stalą šachtos apačioje.
Panašu, kad šio objekto greit neliks, nes šiai dienai jau 2 šachtos užverstos, dalyje teritorijos nustumdytas gruntas. Galbūt žemės savininkai rūpinasi saugumu.
End of bazė http://www.lsm.lv/ru/statja/obschestvo/novosti/v-...