Kauno VI fortas

Iki XX a. vidurio dėl unikalios geografinės padėties, Kaunas buvo vienu iš strategiškai svarbiausių Lietuvos miestų - Nemuno ir Neries upių santaka, strateginės reikšmės tiltai ir geležinkelio infrastruktūra suteikdavo jį kontroliuojančiai kariuomenei didelį strateginį pranašumą regione. Dėl šios priežasties, 1879 m. liepos 7 dieną, Rusijos imperatorius Aleksandras II patvirtino kariuomenės parengtą planą, įtvirtinti Kauno miestą, jį apsupant gynybinių įtvirtinimų žiedu. Pagal jį Kauno miestą turėjo apsupti fortų, baterijų ir atramos taškų grandinė, leidžianti efektyviai organizuoti miesto gynybą ilgalaikės apsupties metu.

Statybos prasidėjo netrukus. Pirmuoju statybų etapu buvo užbaigti I–VIII fortai, Žemuose Šančiuose ir Panemunėje įrengtuose kareivinių miesteliuose įsikūrė tvirtovės garnizonas - 60 000 žmonių. Įtvirtinimai buvo nuolat tobulinami ir plečiami - tvirtovėje dygo blindažai, maisto ir amunicijos sandėliai, kareivinės ir kiti pagalbiniai statiniai - pirmasis Kaune karinis aerodromas, elingas dirižabliams ir net cerkvės garnizonui. Augančios vokiečių karinės grėsmės akivaizdoje seni fortai buvo nuolat perstatinėjami, tobulinant jų vidinę struktūrą. Jau 1911 metais buvo paruoštas naujas tvirtovės išplėtimo planas, pagal kurį, kelių kilometrų nuo pirmojo gynybos žiedo atstumu, turėjo atsirasti dar vienas gynybinis žiedas, iš 12 naujų betoninių fortų. Tiesa, didžioji dalis paruošimo darbų sustojo vokiečiams priartėjus prie Kauno.

Tačiau, daugiau nei 11 mln. rublių kainavę įtvirtinimai I-ojo pasaulinio karo metu beveik nepasitarnavo. Kauno tvirtovė, tuomet laikoma viena iš stipriausių Rusijos imperijos tvirtovių, krito vos po 11 dienų kautynių. Gynėjų nuostoliai siekė iki 75 proc., o 20 000 Rusijos kareivių, su daugiau nei 1350 artilerijos pabūklų, pateko į nelaisvę. Prie to iš dalies prisidėjo maisto, ginklų ir amunicijos trūkumas, iš dalies - nepatyręs garnizonas ir klaidos vadovavime, nemažai tą įtakojo ir pasenusi fortų architektūra - spogstant artilerijos sviediniams plytinės konstrukcijos keldavo kalnus dulkių, nuo ko nuolat trokšdavo fortų gynėjai. 1915 metų rugpjūčio 18-tą dieną miesto gynyba krito ir visi fortai buvo galutinai užimti.

Po karo, praradę strateginę reikšmę, visi Kauno fortai buvo apleisti. Tarpukaryje dalis jų buvo pritaikyta visuomenės poreikiams - įrengti butai varguomenei, VI forte – karinis kalėjimas, VII – Centrinis valstybinis archyvas, V – dirbtuvės, I – dujų kamera, IX – Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo skyrius, viename iš sandėlių – pirmoji katalikų bažnyčia Šančiuose ir t.t. II-ojo pasaulinio karo metais VII ir IX fortai buvo paversti koncentracijos ir belaisvių stovyklomis, VI forte įrengta viena didžiausių, 336-oji karo belaisvių nakinimo stovykla (Stalag 336). 1941–1943 m. čia buvo kalinti rusų karo belaisviai, 1943–1944 m. civiliai gyventojai, 1944–1948 m. - jau vokiečių karo belaisviai. Dauguma belaisvių gyveno forto griovyje po atviru dangumi, kiti buvo įsikūrę neapšviestuose kazematuose. Stovykloje žuvo apie 35 tūkst. karo belaisvių. Dabar jiems atminti ant forto sienos pakabinta memorialinė lenta.

Dabar VI fortas atrodo taip