Pasidalinsiu paskutine kelionės į Baltarusiją dalimi: Minsko objektais - šiek tiek Bomžturo stiliumi, neatsiliekant nuo mados. O tuo pačiu apibendrinsiu ir visą likusią kelionę - ji irgi nusipelno dėmesio.

Visa kelionės idėja sukosi apie vieną pagrindinį objektą - jungtinę Varšuvos sutarties valstybių vadavietę - įspūdingą 11-os požeminių aukštų, dviejų didžiulių šachtų bunkerį, esantį visai netoli Lietuvos sienos. Nors apie jį buvau girdėjęs ir anksčiau, rimtai svarstyti ten važiuoti pradėjau tik vėlyvą pavasarį, po svečių iš Minsko vizito. Svečiai mus paskatino veikti kuo skubiau. Juk vasara - tinkamiausias laikas tokio pobūdžio ilgoms kelionėms, o ir gandai apie objekto galutinį sunaikinimą vis laikas nuo laiko pasigirsdavo. Galiausiai nutarėme nedelsti - surinkome ekipažą ir pradėjome planuotis kelionę.

Kelionės planas buvo toks - po apsilankymo vadavietėje važiuoti link Minsko, renkant geriausias vietas pakeliui, nakvojant apleistuose kariniuose daliniuose. Geriausiom vietom apvažiuoti turėjome tris dienas - nuo penktadienio pavakarės iki pirmadienio ryto, kai mūsų laukė Minske. Bet kartais lemtis (o gal tiksliau - žmogiškasis žioplumas) sugriauna net pačius geriausius planus. Realiai, praktiškai niekas nevyko pagal planą - tik begalinė improvizacija išgelbėjo kelionę nuo visiško fiasko.

Pradėkime nuo to, kad kelionėje neveikė absoliučiai VISKAS. Iš pradžių likome be navigacijos. Tiksliau, su navigacija, bet be Baltarusijos žemėlapių - niekas nepatikrino, kad tiek iGO, tiek Nokia Drive navigacijose, Baltarusijos žemėlapyje, buvo pažymėti vos du keliai. Kodėl taip yra - nežinau, bet faktas - tik pora didesnių autostradų ir Minsko žiedinis kelias. Su internetu, norint kitą navigaciją atsisiųsti, taip pat niekaip nesisekė - nors visos pakelės degalinės tą internetą lyg ir turėjo, bet norint prie jo prisijungti reikėjo nusipirkti prisijungimo kortelę, kurios niekur neradome - visur buvo išparduotos. Kortelių radom tik antrai dienai įpusėjus.

Galiausiai, radus internetą - nemokama navigacija kaip tyčia nenorėjo veikti. Žemėlapių siuntimas strigte strigo, aplikacija net raudonavo nuo klaidų, bet veikti su asilišku užsispyrimu nenorėjo. Šiek tiek dar gelbėjo Google maps offline'inis kešavimas, bet neilgam - prikūrkė, iš kurios šie telefonai ir kita elektros įranga turėjo būti kraunama, taip pat mus greitai pasiuntė ant trijų raidžių. Net perrinkus visus saugiklius jos atgaivinti taip ir nepavyko. Beliko nusipirkti seną gerą popierinį žemėlapį ir važiuoti pagal jį, objektus bandant surasti iš atminties. Po šių nesėkmių nusprendėme nesilaikyti pradinio plano ir atsiduoti improvizacijai - apvažiuoti tai, kas įdomiausia, be jokios sistemos, kaip išeis.

Na ir galiausiai, šią techninę nesėkmių seriją vainikavo antros kelionės dienos ryte išdaužytas galinis mašinos langas - uždarant bagažinę, per visišką žioplumą. Ir genijaus, taip palikusio bagažinę, surasti ir nulinčiuoti irgi nepavyko.

Mašinos langas ir Pranskė

Pusdienį pavažinėjus kabrioleto stiliumi, vėjui pučiant į nugaras ir nešant į plaukus stiklo šukeles, langą užklijavome plėvele. Tiesa, dar jo neužklijavus, atviras galas puikiai tiko išdžiovinti mano šlapius batus, kuriuos sušlapau išsimaudęs jungtinės Varšuvos sutarties valstybių vadavietės -9-ame aukšte. O ant galinio valytuvo buvo galima ir šlapias kojines pasidžiauti.

Džiūstantys batai ir kojinės

Langui užklijuoti puikiai tiko plėvelė nuo vaikiškų apsaugos kostiumų KZD, kurių Artūras prisirinko praeitos mūsų kelionės į Latviją metu. Lipnia juostele, kurią taipogi nebuvo taip paprasta surasti Baltarusijos glūdumoje, suklijuota stora plėvelė, neblogai laikė vėją, todėl didesnių problemų dėl šio tiuningo nekilo.

Sutaisyta mašina - kaip nauja

Vėliau čia atsirado Ž999 grupės reklama

Nakvynės taip pat pareikalavo improvizacijų. Pagal pirminį planą, turėjome nakvoti kariniuose daliniuose, bet jų be navigacijos surasti negalėjom. Ir jei kur nors Latvijoje surasti nakvynę nesunku - pirmam pasitaikiusiam apleistam pastate, Baltarusijoje, kur viskas naudojama ir saugoma, neprižiūrimų pastatų praktiškai nebuvo. Galiausiai, teko nakvoti kur papuola. Pirmoji nakvynė buvo kažkur miške - be palapinių, tiesiog ant žemės, ant šakų ir skruzdėlių pilnos žemės. Bet antrą kartą to pakartoti nepavyko - nežinia iš kur atsiradę pikti Baltarusijos uodai mus puolė taip, kada jokios cheminės priemonės negelbėjo - vos spėjus išlipti iš mašinos užpuldavo visas spiečius skraidančių nenaudėlių; net miegmaišio tinklelis nuo jų mažai padėdavo. Galiausiai, teko spjauti į artumą su gamta ir slėptis arčiau civilizacijos - prie degalinių, automobilių stovėjimo aikštelėse, vandens siurblinėse ir panašiose vietose.

Nakvynė degalinėje, už šiukšlių konteinerių

Nepaisant šių problemų, pačias įdomiausias vietas aplankyti pavyko. Tarp jų buvo pats svarbiausias kelionės objektas - jungtinė Varšuvos sutarties valstybių vadavietė, šachtinė raketinė bazė «Чусовая» - beveik šaltojo karo technikos paminklas, Šv.Trejybės bažnyčia ir Slonimo sinagoga - duoklė apleistai religinei architektūrai, kurią plačiau esu aprašęs čia.

Minskas

Ir po tokių linksmybių, 3-tos kelionės dienos naktį, įvažiavom į Minską. Pavargę po ilgos kelionės nuėjome miegoti kur papuola - prie automobilių stovėjimo aikštelės, netoli nuo MKAD ribos (taip trumpintai vadinamas Minsko žiedinis kelias, supantis miestą iš visų pusių ir žymintis neformalias miesto ribas). Dujine virykle greitai paruošę maistą nuėjome miegot, laukdami ryto ir Minsko įdomybių.

Rytas. Mane pažadino garsiai riaumojantys sunkvežimiai, judantys viena intensyviausių Minsko magistralių. Pasirodo, atsidūrėme prie pat BNTU (Baltarusijos technologijos universiteto) korpuso - įdomios lenktos formos pastato, kurio aukščiausia dalis - 20-ties aukštų sekcija - aukštai iškyla virš viso miegamojo rajono. Tarp šio monolito, universiteto stovėjimo aikštelės ir buvome įsikūrę nakčiai. Vieta tam buvo strategiškai patogi - mašiną gali palikti čia pat, degalinė su tualetu ir vandeniu - netoliese, didelis prekybos centras - paėjus keletą minučių. O prie viešumo ir žmonių, vaikštinėjančių aplinkui, jau buvome seniausiai pripratę. Galiausiai, Minskas - ne Vilnius, jame sunku kažką nustebinti.

Nakvynės vieta

Kažkas miega miegmaišyje, kažkas - pasiėmė hamaką

Aš atsikėliau anksčiausiai. Nutariau apeiti ir apžiūrėti, kur vis dėlto atsidūrėme. Iš vienos pusės - didžiulis BNTU pastatas, apstatytas pastoliais. Remiantis sargo, kurį paskiau sutikome, pasakojimu, jis remontuojamas nuo neatmenamų laikų, ir pabaigos kaip nematyti, taip nematyti. Iš kitos pusės - degalinė su tualetu ir internetu. Ir .... (įtampos akimirka) - čia buvo pirkti bevielio interneto kortelių!!! Nuotaika iš karto pasitaisė - rytą buvo galima pradėti kaip įprasta - nuo interneto ir kavos.

Degalinė

Vėliau atsikėlė Martynas. Neturėdami ką veikti nutarėme pasivaikščiojome BNTU, galbūt net užsilipti kur ant stogo, jei pasitaikys galimybė. Praslydę pro sargą pasivaikščiojome painiose korpuso patalpose. Surasti aukščiausią jo dalį nebuvo taip paprasta - vidinė struktūra klaidoka, o ir laiptinė čia buvo ne viena.

Labas rytas, Martynai

Nutriušę kabinetai ir koridoriai, fotografuoti nelabai buvo ką. O ir fotoaparatas saugiai gulėjo automobilyje, todėl teko prisiminti, kaip fotografuoja telefonas.

Vaizdas iš balkono, gal 20-tas aukštas

Stogas, ant kurio buvo galima užlipti

Išėjus iš BNTU - taip pat nepastebimai kaip ir įėjome - prisijungėme prie jau atsikėlusių kolegų. Prasidėjo pasiruošimas pirmąjai kelionės dienai. Netrukus prie mūsų prisistatė valytojos, o tada - apsauginis. Ir nors jau laukėme konflikto ir galbūt net su milicija susidūrimo, viskas pasibaigė kuo puikiausiai - valytojos paprašė pagalbos mūsų skverą nuo šiukšlių išvalyt, o apsauginis - papasakojo apie savo keliones į Lietuvą ir pasiūlė mašiną po jo langais saugiai pastatyti.

Pajudėjome link metro. Metro Minske, kaip ir bet kuriame didesniame mieste, - svarbiausia ir labai patogi transporto priemonė. Juo mėgsta naudotis tiek paprasti gyventojai, tiek digeriai - greitesnio būdo judėti miesto ribose tikriausiai nėra. Kelionę apmokėti galima dviem būdais - įsigyti mėnesinį bilietą arba įmesti žetoną. Populiariausias būdas, ko gero, pastarasis - net Minsko gyventojai, su metropolitenu važiuojantys nuolat, jį labai mėgsta. Žetonas čia kainuoja ~0.8Lt - visai nedaug už galimybę nusigauti į kitą miesto kraštą. Mums labai pasisekė - ieškodami vietos pernakvoti atsitiktinai radome vietą, prie pat metro stotelės. Turint omenyje, kad Minske tėra įrengtos vos dvi metro linijos, o miestas visai nemažas, tikimybė taip sėkmingai apsistoti buvo visai nedidelė.

Nusileidus į vidų iš karto susidūrėme su milicijos pareigūnais. Vos spėjus nusipirkti sau žetonų, nemandagi milicininkė be didelių ceremonijų iškratė ir apieškojo mano kuprinę - nejaugi taip įtartinai atrodau? O atvykus į rendez-vous vietą su jais teko pabendrauti ir kitiems kelionės dalyviams - milicijai aiškiai nepatiko nesusikaustę lietuviai, apsirengę kamufliažais, savo juokeliais gluminantys aplinkinius ir keliantys lengvą balaganą.

Belaukiant stotyje

Metro Minske - palyginus negilus. Čia nėra didžiulių eskalatorių, kuriais, kaip Kijeve, gali keliolika minučių leistis į gilumų gilumą, vos keletas laiptelių ir jau esi perone.

Nusileidimas į peroną

Pralaukus virš pusvalandžio ir per tą laiką bent pora kartų pabendravus su milicija, sulaukėme savo Minsko draugų ir prasidėjo mūsų Minsko nuotykiai.

Pradėjome nuo aukštų vietų, asmeniškai man palikusių didelį įspūdį. Gaila, kad vasarą taip vėlai temsta, naktį nuo šių vietų turėtų būti daug geresnis vaizdas. Deja, kelionėse esi priklausomas nuo aplinkybių, palikdamas kokybę antram planui - stengiesi pamatyti kuo daugiau, negalvodamas apie fotografiją ir apšvietimą.

Upė ir prabangūs daugiabučiai

Kieme - šiek tiek daugiau erdvės

Upės vingis ir sporto kompleksas

Pailgas stogas baigiasi prie banko. Čia galima užlipti ant stiklinio stogo, o nuo jo, iš šono apėjus spygliuotą vielą - ant pačio banko. Užlipome dviese, su Artūru.

Stiklinis stogas ir apačioje laukiantys kolegos

Stogai, kuriais ėjome ir Minsko panorama

Į kitą, fasadinę, pusę

Kolega pozuoja ant namo krašto

Dar kartą - kiemas

Kiemas ir stogo linija

Dar vienas stogas - tiksliau, bokštelis, aukštai iškilęs virš stogų linijos - nuo kurio matosi visas Minsko senamiestis. Žinia, Minskas per karą labai nukentėjo, senamiestį jame atstatė sovietmečiu, todėl šis senamiestis - labiau senamiesčio imitacija, skirta turistams.

Ant bokštelio

Nuo jo atsiveria puikus vaizdas į Minsko centrą

Kopetėlių apsauga

Minsko sporto rūmų pusė

Minsko senamiestis

Bokštelis - aukštai iškilęs virš devynaukščių namų

Į kitą pusę

Naujų namų kvartalas

Dangoraižiai Minske - ant kiekvieno kampo. Dabar Minskas sparčiai plečiasi - namai statomi tiek po vieną, tiek ištisais kvartalais. Nekilnojamo turto kainos taip pat yra peržengusios visas protu suvokiamas ir nesuvokiamas ribas.

Dangoraižiai ir statybos

Dviejų lygių sankryža

Perėjome patį Minsko centrą. Pagrindinėje jų aikštėje - didinga Lenino skulptūra, saugoma labiau, nei, spėju, prezidentūros stogas. Prie jos fotografuotis - daugiau nei griežtai draudžiama. Pamatęs fotoaparatą iš pastato išbėga apsauginis ir arba konfiskuoja kortelę, arba priverčia ištrinti nuotraukas - jei pasiseks. Prarasti nuotraukų visai nenorėjau, todėl fotografavau partizaniškai.

Leninas ir kolega

Beeinant link kolektoriaus - seniausios Minske likusios kolektoriaus dalies, užlipome ant dar vieno stogo. Čia gavome laiko šiek tiek pailsėti - visai neprošal tokią karštą dieną.

Poilsis ant stogo

Statybos, greta

Minsko geležinkelių stotis

Priestotinio rajono kiemas

Naujas pastatas kieme

Gretimi daugiabučiai

Tiltas per geležinkelį

Sulaukę dar kelių žmonių, leidomės į požemius. Didžioji dalis Minsko kolektorių - sovietinės statybos ir nelabai įdomūs, nors ir paliekantys įspūdį savo gabaritais. Iš senojo kolektoriaus po karo ir miesto perstatymo beliko tik keletas atkarpų - į vieną iš jų ir sugalvojome užsukti.

Senojo kolektoriaus atkarpa

Šliaužia Martynas

O čia - didelis ir giliai po žeme einantis sovietmečiu statytas Botanikos sodo kolektorius. Deja, jame daugiau nuotraukų padaryti nespėjau - prasidėjo lietus ir teko trauktis iš ten kuo greičiau.

Botanikos sodo kolektorius

Kolektorius subėga į tokią galeriją

Iš galerijos abi atšakos subėga į šią patalpą. Į ją, prieš ištekėdami į upę, subėga ir dar keli kolektoriai. Viduje - sraunus vanduo ir visai nemažas gylis.

Didelė patalpa

O čia - dar vienas kolektorius

Į viršų - aukšti ir dideli balkonai

Čia - trys balkonai

O čia - giliausia kolektoriaus vieta, jų yra net penki

Tuneliai - daugiausiai modernūs, apvalūs

O čia - šiek tiek senesnė tunelio dalis

Dar pora balkonų, pabaigai

Į paviršių išlipome vakarop. Beliko paskutinis vakarui numatytas planas - užlipti ir palydėti saulę nuo ruošiamos griauti senosios Minsko autobusų stoties bokštelio. Nuo jo atsiveria neblogas vaizdas į demontuojamas patalpas ir stoties apylinkes.

Stotis iš bokštelio

Čia kažkada parkuodavosi autobusai

Statybų aikštelė ir apsauginio būdelė

Demontuotų patalpų metalas

Pranskė sėdi ant krašto

Kolega Marius

Sutemus apylinkės prašviesėja - įsijungia gatvių apšvietimas. Mėlynoji valanda - fotografai traukia savo fotoaparatus.

Fotografai

Stotis sutemus

Vaizdas į miesto centro pusę

Prieštaringai vertinama Minsko naujoji biblioteka - ryškių spalvų, iššaukiančios architektūros. Man, tiesa pasakius, ji visai patiko.

Minsko biblioteka

Mėlynas atspalvis

Už bibliotekos - naujų rajonų statybos. Dabar Minskas sparčiai plečiasi, užstatoma visa neišnaudota erdvė. Po poros metų šios vietos, greičiausiai, nebus galima atpažinti.

Biblioteka ir naujų rajonų statybos

Čia greitai išdygs naujų namų kvartalas

Sutemus nusileidome žemyn. Tai dienai mums beliko dar viena, spontaniškai sugalvota vieta - 20-ties aukštų gyvenamojo namo stogas, viename iš centrinių rajonų.

Įžengus į namo foje įspūdį paliko visiškas gyventojų nevalyvumas. Atrodytų, ir būstas čia brangus, ir namas ne prasčiokų, bet taip prastai prižiūrėto foje, laiptinės ir liftų aš net pačiuose žiauriausiuose Vilniaus bendrabučiuose nesu matęs. Na, gal, kokie nors Naujininkai dar galėtų konkuruoti, bet čia juk miesto centras. Barškantis liftas pakilo į viršų ir po keliolikos minučių jau grožėjomės naktine panorama.

Prabangus kazino

Dar vienas daugiabutis, greta

Į kitą pusę - daugybė šviesų miegamąjame rajone

Beliko traukti į metro ir grįžti prie automobilio. Nakvynės vietos nutarėm nekeisti, o ir nelabai buvo verta - su BNTU apsauga jau spėjome susidraugauti, metro ir tualetas netoli - kurių galų vargti ir kažkur kitur važiuoti? Po greitos vakarienės sugulėm miegoti, savo senose vietose.

Paskutinis Minsko objektas - vienos iš didžiausių Minsko gamyklų rūgštinis kolektorius. Jame, įrengtais vamzdžiais, turėjo į perdirbimo cechą tekėti rūgštinių chemikalų, naudojamų elektronikai gaminti, atliekos.

Čia turėjo eiti vamzdžiai

Nusukimas į šoną

Vienas iš išėjimų į viršų

Kaukolė

Tolesnė atkarpa - užpilta vandeniu. Ją galima pereiti arba su chimza, arba šokinėjant per blokus - įsijaučiant į super Mario. Pasirinkome pastarąjį varijantą.

Betoniniai blokai

Šokinėjant per juos

Kai kurie išėjimai veda į cechus. Dalis šių cechų - naudojami, dalis - visiškai apleisti.

Išėjimas į cechą

Vienas iš apleistų cechų

Kita kolektoriaus atšaka veda prie po visa gamykla išsiraizgiusių techninių tunelių. Čia - labai užterštas vanduo, eiti galima tik su chimza.

Techniniai tuneliai

Pranskė apžiūrinėja įrenginius

Užversta patalpa, pabaigoje

Išvados

Tai tiek pamatytų dalykų. Sakyčiau, keliauti visai vertėjo - juk be paskelbtų nuotraukų atmintyje išliko ir daugiau gerų dalykų - tvarkingas Minsko centras, sovietinė tvarka, tankai, stovintys kaimeliuose ir kiti seniai matyti ir jau pamiršti sovietiniai dalykai. Belieka padėkoti Denisui ir Alenai - mūsų Minsko draugams, už pagalbą su vizomis ir objektais.

Ar kelionė to vertėjo - spręsti jums. Iki kitų kartų!